-
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
-
1
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
-
2
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
-
3
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
-
4
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
-
5
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
-
6
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
-
7
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
-
8
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
-
9
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
-
10
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
-
11
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
-
12
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
-
13
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
-
14
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
-
15
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
-
16
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
-
17
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
-
18
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
-
19
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
-
20
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
-
21
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
-
22
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
-
23
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
-
24
foto Laurynas Skeisgiela, VGMC archyvas
Debesų atmintyKunigundos Dineikaitės tapybos paroda „Peizažo užkalbėjimas“ galerijoje „Kairė-dešinė“
Kunigunda Dineikaitė yra tapytoja, gyvenanti tarp Vilniaus ir Palangos, tapybos studijos „Baltas kubas“ įkūrėja. Keturioliktosios personalinės parodos proga autorę kalbina dailėtyrininkė Rita Mikučionytė.
Paroda pavadinta „Peizažo užkalbėjimas“, anotacijoje rašai apie gamtovaizdžio svarbą Tavo kūryboje. Kaip tai siejasi su tuo, kuo domėjaisi ir tapei anksčiau?
Visas vasaras praleisdavome prie jūros, miške. Vaikystėje tėvai veždavosi ten tarsi per prievartą. Iš pradžių neturėdavau ką veikti, juk visi Vilniaus draugai kažkur kitur. Ką tada darydavau? Išeidavau iš namų ir sukdavau ratus per miškus, pievas, takelius, pakeles, sėdėdavau ant kopos iki saulėlydžio ir paržygiuodavau namo jau sutemus. Mama pasitikdavo ant keliuko, jai būdavo dėl manęs neramu. Mobiliųjų telefonų nebuvo, tik telepatija...
Tos negyvenamos pajūrio peizažo erdvės man buvo nuostabios, su sava praeitimi ir nuojautomis. Eidama aš kalbėdavausi su savimi, dainuodavau, kurdavau visokias istorijas, į kurias paskui nuoširdžiai įtikėdavau. Peizažas tapo mano erdve, magiška pabėgimo nuo realybės erdve, kviečiančia atviram, grynam ir tikram pokalbiui.
Dabar galvoju, o gal tuomet kalbėdavausi su Dievu, kurį iki šiol matau visose peizažo apraiškose. Kartą Gintaras Beresnevičius, sėdėdamas mano miško takelyje, patvirtino, kad ir jis viename kadagyje mato Dievą, ir net parodė, kur įžvelgia jo akis, burną... ir net jo vardą pasakė, kurio dabar nepamenu. Tada pagalvojau, o, gerai, matyt, aš ne viena tokia kvanktelėjusi!
Peizažas ir atskiri jo elementai man yra kaip autoportretai. Po VDA tapybos studijų pradėjau tapyti erdves, buvau pamėgusi sapnų temą, kurią traktuoju kaip peizažą. Tad „Peizažo užkalbėjimas“ visiškai natūraliai atkeliavo iš visų mano buvusių parodų, motyvų, patirties ir iki šiol leidžiamų vasarų toje pačioje vaikystės vietoje, miške prie jūros. Ta vieta yra man ypatinga – aš ten kuriu, stebėdama medituoju erdves, spalvas ir šviesą, ten sapnuoju ir esu laiminga.
Trejus metus nerengiau personalinių parodų, po Mamos išėjimo jaučiausi kaip amputuotomis galūnėmis, turėjau susivokti, kas vyksta mano gyvenime, o užklupusi pandemija dar labiau visus izoliavo, bet kartu ir išlaisvino. Susikoncentravau į save, buvimą tapytoja, ir apėmė lengvas siaubelis suvokus, kad galbūt niekada iki šiol nebuvau visiškai savimi, tik apsimečiau tokia esanti, o gal tik mokiausi savimi tapti. Visą laiką iki šios parodos tapiau ir mėgavausi atgavusi savo tapatybę. Tai pajutau visu kūnu, visa širdimi. Tapiau viską, ką norėjau, ką mačiau realybėje, ką regėjau sapnuose ar kas iškildavo iš prisiminimų debesies.
Vaikščiodama po Tavo parodą kaskart nustebdavau atrasdama netikėtus rodomų darbų sugretinimus. Gal galėtum pakomentuoti ekspozicijos visumą, t.y. atskirose salėse komponuojamą kūrinių seką, apskritai parodoje išdėstytų paveikslų „pasakojimą“?
Ekspozicijos „kambarius“ atskyriau tema ir spalvine nuojauta. „Dešinėje“ salėje – medžiai, kurie mane varo iš proto, negaliu praeiti pro beržų alėją pakeliui į pajūrio miestelį, tie beržai seni, žiemos vėjo sulaužyti, išsišakoję, tačiau su tokia gražia perlamutrine „oda“, kurioje atsispindi saulės šviesos kaita. Tuos medžius nuolat noriu apkabinti... Kadaise vaikystėje lydėjau kaimynę kuršę ponią Mariją iki parduotuvės ir ji man parodė beržą, ant kurio kardavo už gintaro vagystę. Tokios istorijos, rodos, įrašytos kiekviename medyje, kiekviename kamieno milimetre. Todėl ant vienos sienos eksponuoju kompoziciją, sudarytą iš nedidelio formato nutapytų medžių – tai kaip vienas organizmas su savo „sausgyslėmis“ ir „antenomis“, tarsi žmogaus simbolis. Šioje salėje rodau ir vieną paveikslą su jūra, kurią patyriau po Mamos išėjimo, kai maudžiausi nepaprastai tamsiose, jaukiose, šiltose bangose, vanduo buvo minkštas ir „draugiškas“, o pakilęs mėnulis man liudijo tolstantį motinos žvilgsnį... Šis ekspozicijos „kambarys“ yra paslaptingas, tamsus, ramus.
„Kairėje“ salėje svarbios visiškai kitos nuotaikos, čia lengva ir šviesu, joje rodau jūros įkvėpimus, saulių fejerverkus, saulėlydžio mirgėjimą, jūros pievą, džiaugsmą ir viską, kas telpa į tuos banalius apibūdinimus, bet jausmas yra autentiškas su spalvos galia, jos šviesa ir erdvės energija. Tapydama šiuos kūrinius jaučiausi esanti savimi ir priartėjusi prie to, kas esu kaip tapytoja. Laisvės pojūtis išties yra nepakartojamas – tai naujausi darbai, link kurių ėjau visą gyvenimą. Jie pilni šviesos, čia nėra skausmo, tik grynas jausmas ir mano fantazija, kurią bandau atverti tapybos kalba.
O viršuje, salėje „Plius“, kvepia mišku. Kai nutapiau paveikslą „Vasarų peizažas. Noriu žinoti ar sapnuoja mane medžiai“ patyriau sunkiai apsakomą jausmą. Kai darbą baigiau, išvažiavau prie jūros ir išėjau pasivaikščioti po pievą, kurią nutapiau. Tuomet įvyko tai, ką pavadinčiau „pabuvojimu“ kūrinyje kaip déjà vu – aplink šmėžavo tikslios medžių formos kaip mano paveiksle...
Žvelgdama į Tavo paveikslus ir skaitydama jų pavadinimus savaip išjaučiu ilgesingų būsenų spalvas. Praeities atspindžiai ir dabartis – kas šiandien Tave supa ir vis dar jaudina, domina?
Mane jaudina gėris, meilė ir grožis. Girdžiu save, žinau, kaip tai naiviai skamba, bet pasaulyje matau tiek daug neapykantos, blogio, smurto, egoizmo, cinizmo ir nepagarbos, tad sąmoningai aplink save siekiu matyti meilę ir grožį, kurį noriu kurti, net tikiu, kad tai yra vienintelė tiesa, dar galinti išgelbėti šį pasaulį. Manau, svarbiausia yra pagarba. Augindama savyje pagarbos jausmą pradedu aplink matyti ir jausti daugiau grožio gamtos, žmogaus, likimų peizažuose... Apskritai šiandien man labai svarbi yra kokybės kategorija, apimanti visas gyvenimo sritis, ypač tarpusavio bendravimą ir meną.
Kai atsiduriu savo įkvėpimo peizažuose ir vaikštau lėtai lėtai, staiga sustoju ir įsižiūriu į kokį tašką, kuriame tuo metu pajuntu tarsi pasaulio branduolį, ir iškart žinau, kad tai nutapysiu. Galvoju. Juk eidavau ta vieta tūkstantį kartų, o lig šiol to niekada nemačiau, kodėl sustojau tame taške tik dabar, kas atkreipė mano žvilgsnį?.. Dažnai kūrinių pavadinimai gimsta tą stabtelėjimo akimirką, užsirašau juos telefone ir einu tolyn, jau būdama kitokia. Dar žavi tas paslaptingas momentas, kurį patiriu tik aš – kitas eidamas tuo keliu patirs save.
Manau, šioje parodoje ypatingai atsiveria Tavo tapybos technikos įvairovė, dėmesį traukia skirtingos kolorito dermės, aliejinių dažų slinktys ir jų faktūros drobėje. Kas lemia visokius techninius pasirinkimus ir sprendimus?
Man svarbiausia – tapybinė patirtis ir fantazija. Tapytojai apdovanoti unikalia galia matyti spalvą, mes turime neapsakomo dydžio spalvų atmintį. Pamatai spalvą ir ji įsirašo į tavo spalvų „hardą“, o kai pradedi tapyti, paprasčiausiai reikiamą spalvą „išsiimi“. Gamtoje praleidžiu labai daug laiko, stebiu, kaip kinta šviesa ir spalva, kokios yra jų formos ir slinktys, mirgėjimai. Kai tapau, tiesiog kyla iš atminties matyti spalviniai kodai, jų kombinacijos.
Tapydama leidžiu sau laisvai žaisti spalvomis, žongliruoju tikrąja to žodžio prasme ir kartais derinu, rodos, nesuderinamas spalvas. Tai labai intuityvu, bet reikalauja daug patirties. (Beje, dar Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje mane vadino ta, kuri derina nesuderinamas spalvas.)
Man įdomiausias pats kūrybos procesas. Tiesą sakant, gan dažnai nežinau, kaip paveikslas keisis per dieną ar mėnesį, tačiau kad ir kaip jis drastiškai besikeistų, pirminė idėja ir pagrindinė mintis išlieka. Su spalva ir potėpiu, gryna tapybine emocija elgiuosi visiškai laisvai ir mėgaujuosi tuo. Manau, kad paveikslas tampa tikru meno kūriniu tuomet, kai jis „auga“ kartu su žiūrovo jausmine patirtimi.
Ačiū už pokalbį.
Paroda veikia iki gruodžio 18 d.
-
1
-
Kunigunda Dineikaitė. Mintyse kaip širdy aš atkurti tave mėgnau. Dedikacija motinai. 160x100 cm.,2021m. foto Andrej Vasilenko
Kunigunda Dineikaitė. Saulių fejerverkai iš nežemiško spindesio, iš žaibų, iš žvaigždžių iš lelijų. 160x100 cm., 2021m.foto Andrej Vasilenko
Kunigunda Dineikaitė. Susitinka miražai sukūrę tave erdvėje iš šviesos, iš aukso dulkių, virpesių ir čiauškėjimo oro. 160x130 cm., 2021m. foto Andrej Vasilenko
Kunigunda Dineikaitė. Mintyse kaip širdy aš atkurti tave mėgnau. Dedikacija motinai. 160x100 cm.,2021m. foto Andrej Vasilenko
Kunigunda Dineikaitė. Saulių fejerverkai iš nežemiško spindesio, iš žaibų, iš žvaigždžių iš lelijų. 160x100 cm., 2021m.foto Andrej Vasilenko
Kunigunda Dineikaitė. Susitinka miražai sukūrę tave erdvėje iš šviesos, iš aukso dulkių, virpesių ir čiauškėjimo oro. 160x130 cm., 2021m. foto Andrej Vasilenko
Kunigunda Dineikaitė. Tik tyloje tave girdžiu. Mėlynos upės. Mėlyni horizontai. 170x140 cm., 2021m. foto Andrej Vasilenko
Kunigunda Dineikaitė. Meilėje savęs ieškok. 150x240 cm., 2021m. foto Andrej Vasilenko
Kunigunda Dineikaitė. Naktimis per sapną. 90x120 cm., 2020m. foto Andrej Vasilenko
Kunigunda Dineikaitė. Medis. 2019-2021m. foto Andrej Vasilenko
Kunigunda Dineikaitė. Medis turi sielą. 50x40 cm., 2019m. foto Andrej Vasilenko
Kunigunda Dineikaitė. Kalbantis meile. 40x30 cm., 2020m. foto Andrej Vasilenko
Kunigunda Dineikaitė. Gal ieko daugiau ir nebuvo tik skambantis mėlynas eteris I. 100x90 cm., 2021m.foto Andrej Vasilenko
Kunigunda Dineikaitė. Gal ieko daugiau ir nebuvo tik skambantis mėlynas eteris II. 100x90 cm., 2021m.foto Andrej Vasilenko
Kunigunda Dineikaitė. Gal ieko daugiau ir nebuvo tik skambantis mėlynas eteris III. 100x90 cm., 2021m. foto Andrej Vasilenko
Kunigunda Dineikaitė. Tik tyloje tave girdžiu. 120x100 cm., 2021m. foto Andrej Vasilenko
Kunigunda Dineikaitė. Debesų atminty. 90x100 cm., 2021m. foto Andrej Vasilenko
Kunigunda Dineikaitė.. Užkalbėjimas pakeliui. Medžių tema. 100x90 cm., 2021m. foto Andrej Vasilenko
Kunigunda Dineikaitė. Vasarų peizažas. 150x240 cm., 2021m. foto Andrej Vasilenko
Kunigunda Dineikaitė. Medis kaip srovė. 100x70 cm., 2020m. foto Andrej Vasilenko
Kunigunda Dineikaitė. Čia ta vieta ta pati vis kita. 100x70 cm., 2020m. foto Andrej Vasilenko
Kunigunda Dineikaitė. Violeto šviesa. 100x90 cm., 2021m. foto Andrej Vasilenko
Kunigunda Dineikaitė. Nebaigtumo estetika I. 100x90 cm., 2017m. foto Andrej Vasilenko
Kunigunda Dineikaitė. Realus tarsi sapnas. 100x90 cm., 2021m. foto Andrej Vasilenko
Kunigunda Dineikaitė. Erelis pavirto tapyba. 120x180 cm., 2021m. foto Andrej Vasilenko
-
1
Kunigunda Dineikaitė. Mintyse kaip širdy aš atkurti tave mėgnau. Dedikacija motinai. 160x100 cm.,2021m. foto Andrej Vasilenko
-
2
Kunigunda Dineikaitė. Saulių fejerverkai iš nežemiško spindesio, iš žaibų, iš žvaigždžių iš lelijų. 160x100 cm., 2021m.foto Andrej Vasilenko
-
3
Kunigunda Dineikaitė. Susitinka miražai sukūrę tave erdvėje iš šviesos, iš aukso dulkių, virpesių ir čiauškėjimo oro. 160x130 cm., 2021m. foto Andrej Vasilenko
-
4
Kunigunda Dineikaitė. Tik tyloje tave girdžiu. Mėlynos upės. Mėlyni horizontai. 170x140 cm., 2021m. foto Andrej Vasilenko
-
5
Kunigunda Dineikaitė. Meilėje savęs ieškok. 150x240 cm., 2021m. foto Andrej Vasilenko
-
6
Kunigunda Dineikaitė. Naktimis per sapną. 90x120 cm., 2020m. foto Andrej Vasilenko
-
7
Kunigunda Dineikaitė. Medis. 2019-2021m. foto Andrej Vasilenko
-
8
Kunigunda Dineikaitė. Medis turi sielą. 50x40 cm., 2019m. foto Andrej Vasilenko
-
9
Kunigunda Dineikaitė. Kalbantis meile. 40x30 cm., 2020m. foto Andrej Vasilenko
-
10
Kunigunda Dineikaitė. Gal ieko daugiau ir nebuvo tik skambantis mėlynas eteris I. 100x90 cm., 2021m.foto Andrej Vasilenko
-
11
Kunigunda Dineikaitė. Gal ieko daugiau ir nebuvo tik skambantis mėlynas eteris II. 100x90 cm., 2021m.foto Andrej Vasilenko
-
12
Kunigunda Dineikaitė. Gal ieko daugiau ir nebuvo tik skambantis mėlynas eteris III. 100x90 cm., 2021m. foto Andrej Vasilenko
-
13
Kunigunda Dineikaitė. Tik tyloje tave girdžiu. 120x100 cm., 2021m. foto Andrej Vasilenko
-
14
Kunigunda Dineikaitė. Debesų atminty. 90x100 cm., 2021m. foto Andrej Vasilenko
-
15
Kunigunda Dineikaitė.. Užkalbėjimas pakeliui. Medžių tema. 100x90 cm., 2021m. foto Andrej Vasilenko
-
16
Kunigunda Dineikaitė. Vasarų peizažas. 150x240 cm., 2021m. foto Andrej Vasilenko
-
17
Kunigunda Dineikaitė. Medis kaip srovė. 100x70 cm., 2020m. foto Andrej Vasilenko
-
18
Kunigunda Dineikaitė. Čia ta vieta ta pati vis kita. 100x70 cm., 2020m. foto Andrej Vasilenko
-
19
Kunigunda Dineikaitė. Violeto šviesa. 100x90 cm., 2021m. foto Andrej Vasilenko
-
20
Kunigunda Dineikaitė. Nebaigtumo estetika I. 100x90 cm., 2017m. foto Andrej Vasilenko
-
21
Kunigunda Dineikaitė. Realus tarsi sapnas. 100x90 cm., 2021m. foto Andrej Vasilenko
-
22
Kunigunda Dineikaitė. Erelis pavirto tapyba. 120x180 cm., 2021m. foto Andrej Vasilenko
https://www.7md.lt/daile/2021-12-03/Debesu-atminty
Gamtovaizdis yra talpi forma tapybinei plotmei kurioje užsimezga pokalbis tarp tapytojos ir peizažo motyvo. Tapydama nesiekiu perteikti konkretaus vaizdo, man labiau rūpi atrasti ryšį su skirtingais elementais kurie būnant erdvėje užmezga itin paslaptingą intymų santykį su manimi, pripildo pasąmonės srauto, liejasi spalviniais sakiniais, figūratyviomis mintimis, praėjusių gyvenimų nuotrupomis. Taip pradedu kalbėtis. Nevalingai pradedu dėkoti už tą grožį kurį matau. Šis dialogas virsta užkalbėtu peizažu, sustabdyta akimirka, tapybine misterija.
Dažnas mano paveikslas, paroda yra įkvėpta peizažo temos ir buvimo jame. Būdama savotiškoje vienatvės būsenoje supratau, kad šis motyvas yra mano ištikimas draugas, viso gyvenimo bendrakeleivis, mano atspindys, todėl kalbu apie tai tapybos kalba. Grįžus iš lėtų pasivaikščiojimų arba patyrusi kokį gamtos subtilų reiškinį iš karto užmegzgu tapybinį kontaktą- nutapau nedidelio formato paveikslą, kaip atsaką jam, tam reiškiniui, įvykiui. Taip leidžiu sau būti atvirai ir naiviai, priimančiai gamtos ženklus, taip pat man svarbu dar labiau išlaisvinti tapybinę tapatybę, kalbą peizažo formose. Taigi, kiekvienas šioje parodoje rodomas tapybos darbas yra pokalbis kuris tęsiasi grįžus iš gamtos studijos į Vilniaus studiją kur žodžiai skleidžiasi didesnio formato drobėse. Pokalbis su gamtovaizdžiu vyksta tarsi maža misterija klaidžiojant prisiminimuose, o kiekviena atmintis įsikūnija jo namuose. Pamenu kaip vienas paveikslas buvo įkvėptas paslaptingos nakties išėjus mano mamai ir man besimaudant naktinėje Baltijos jūroje, kuomet buvo tik mano kūnas, minkštas vanduo ir nepaprastai gražus mėnulis, kuris man įsiprasmino motinos nutololusiu žvilgsniu ir tas begalinis tylos ir laisvės jausmas. Mišku praskridęs nepaprasto dydžio erelio šešėlis atnešęs nerimo ir didybės nuojautą paliko pėdsakus paveiksle. Ankstyvos maudynės vienišoje jūroje, stebimi saulėlydžiai kurie kabėdavo man poezija ir banalumu, saulės kaitros prisirpusios pievos į kurias norėdavosi nerti ir pušys kaip personažai jose su savo atskiromis istorijomis. Šie įspūdžiai tapo paveikslais, kuriuose svarbi tik egzistencinė visuma, kurios esu pasiilgusi, kurią ir norisi perteikti apleidus socialines ir politines aktualijas, o pats tapymas tapo itin ritualinis, įprasminantis gamtos stebuklingas akimirkas kaip ženklus.
-
1
-